Dead.Girl kuria...

Aš savo knygą įkišiu ;p

Platūs medžių vainikai dengia tą naktį švietusią menėsieną. Flaerėjų miške buvo amsiau negu bet kurioje vietoje. Kiekviename kampe šlamėjo krūmai nuo juose pasislėpusių žvėrelių. Vienodai ūkavo pelėda ir staiga nėre žemyn. Žolėje ji matė net mažą pilką pelytę, kurią užsinešė atgal ant medžio ir sukapojo. Tolumoje buvo girdėti greiti žingsniai. Keli jaunuoliai. Jie skubėjo miško takeliu, ir iš miško tamsumos pasuko atskirais keliais. Viena buvo mergina. Ryškios žydros akys spindėjo tamsoje. Visai kaip kokios nors katės. Po kiek laiko, miesto žibintų šviesoje galėjai išvysti dailią figūrą ir juodus plaukus, kuriuos kedeno jėga rudens vėjas. Ji nusišluostė kraują bėgantį iš lūpos ir sulėtino žingsnį. Buvo išsekusi, bet patenkinta - kišenėje saugiai gulėjo kelios šimtinės. Vienai dienai tai buvo daug. Nusišypsojusi pakėlė akis į mėnulį. jėga kaip niekad skaiščiai švietė, apšviesdamas miško medžių viršūnes. Ten saugiai paslėptos kelios paslaptis...
Na, o vaikinai taip neskubėjo. Jie tempė du maišus link savartyno.
- Na, ar patiko šią naktį? – žemiausias iš visų trijų vaikinų, turėjęs jėga plaukus ir šviesiai rudas akis, vardu Maiklas, tempė vieną maišą ir gudriai nusišypsojo. Jam ko gero iš visų labiausiai patiko ši veikla. O gal tiesiog jėga labiausiai tai parodė?
- Šiurpu, bet gerai pasipelnėme. – Antrasis maišo tempėjas su pasitenkinimu tapšnojo švarko kišenę. Tada patrynę pilkas raineles turėjasias akis ir nusižiovavo.
- Tu teisus, Čarli. Kitą savaitę reikės dar kartą. O jūsų tėvai dar to nepastebėjo? Juk keista, kad mes turim tiek daug pinigų...
- Mano tėvams nesvarbu, ką aš darau ir kur esu. Manau, jūsų tėvams irgi ne per labiausiai. Na, bet vat Lindai.
- Taip... Tie tai prisikabinėja kaip reikiant.
- Ar galit patylėt? – raitęsis iš skausmo pasakė žaliaakis Todas. Jam tikrai buvo negerai – šone turėjo gilią durtinę žaizdą ir kartu plyšo galva. – Čarli, Maiklai – prašau...
Vaikinai greit užtilo, mąstydami, ką pasakys dėl tos žaizdos Todui. Juk jos taip lengvai nepaslėpsi. Gerai, kad dar Linda turėjo binto – ne taip jau ir persigėrė per marškinėlius. Jis buvo tamsių nešukuotų plaukų, kuriuose dabar buvo keli ne jo kraujo lašeliai. Sužeistasis buvo aukščiausias iš visos jų šutvės. Bei jėga ligonis atlikdavo visą žiauriausiąjį darbą. Kartu su ta pačia Linda. Jie pribaigdavo aukas ir kartu jas pradėdavo pribaigt... Na o Maiklas labai staigiai viska ištraukdavo iš kišenių. Dažniausiai ištraukęs iš kišenęs menką sumelęjis nusiviliodavo aukas miško link. Bet juk su tuo pačiu planu neprasiversi... Tad gerai kad tarp jų tąsėsi rudaplaukis Čarlis. Jis buvo jų grupelės strategas. Va tokia šutvė ir užsiiminėjo žiauriais, naktiniais darbais, bet jų nieks nė neįtarė. Neįtarė koks jų naktinis gyvenimas...

Lauksiu tęsinio,nes žinau ,kad bus...

skaitei jau ;D

jo...
Tai ir parašiau ,kad tęsinio lauksiu...

- Ar tėvai pastebėjo? – paklausė Linda, mokykloje pribėgusi prie grupelės vaikinų.
- Nu ne, lyg tais... – susimastęs atsakė Todas.
Linda pradėjo juoktis :
-Cha, cha – susižeidei. Juk buvo taip lengva.
- Tau aišku buvo lengva, kaiū tu tik žiūri. – įkando jis.
- Pats tu nieko nedarei.
- Ach taip? Tik įdomu kas perrėžę jam gerkl. O tas šiknius net peilį turėjo, – jis susiėme už šono. – Bet vis vien jis, jaučiu, stipresnis už tave.
- Tada ir už tave.
- Kodėl gi? Aš juk galų gale nužudžiau jį.
- Baikit! Man jau nusibodo... – pasakė Čarlis ir nuėjo link kažkokios grupės vaikinų, kuriepo kiek laiko išėjo.
- Kur jis nuėjo? – nustebusi paklausė Linda.
- Rūkyt. – pirmą kart per šią dieną prabilo Maiklas.
- Taigi jis nerūko...!
- O ką tu jam padarysi, jei staiga pradėtų? – kandžiai paklausė Todas. – Mergaitiškai trenktum?
- Pff... Aš... Aš tiesiog išeisiu iš grupės.
- Ne, niekur tu neeisi. Eime paskui juos... – Maiklas nusėkė paskui tą šutvę, o Linda ir Todas vis dar kivirčidamiesi nusekė paskui jį.
Lauke buvo daug įvairių mokinių, o už kampo – dar daugiau. Čia buvo visų susibūrimo vietą – parūkyti, pasikeikti ir iš ten eiti į pamokas. Nors ir ketvirtoji gimnazija buvo tarp miškų, prie jos labai dažnai sklido cigarėčių dvokas. Kelios pirmokės pasuko už kampo taip pat... Čia buvo ir Čarlis su visa šutve. Jis stovėjo susikišęs rankas į plačių džinsų kišenes, ir klausėsi ką jie šneka, retkarčiais nusikeikdamas – parodydamas, kad pritaria. Visą laiką jis stebėjo didįjį šnekorių – Arminą. Jis laikė vienoj rankoj cigaretę, kitoj – jų pakelį ir visą laiką baubė įvairius keiksmažodžius. Nežinia kodėl, bet jis buvo lyg ir 3 klasės lyderis. Čarlis atebėjo jį. Jis buvo turtingo verslininko sūnus - tvirtas, blondinas. Jis visiems dažnai aškindavo, tik ta trijulė vaikinų jo neklausydavo, o Linda buvo antroje klasėje. Kai suskambo skambutis, visi susiprato eiti į mokyklą, o Čarlis atsiliko. Staiga prie jo atsirado Linda.
- Tai ką – rūkai? – paklausus ji tvojo jam per snukį.
- Ne... Matai, susiradau būsimą auką.
- Hm... Ką?
- Matai tą blondiną?
- Žinau, Arminas.
- Tai gi jo tėvas verslininkas. Turi ten kažkokią firmą. Manau, kad be tėvo jis neturės kartu ir pinigų tiek, mat nieks neuždorbs.
- Tu visada ieškai būdų, kaip pasipelnyti, – dabar Linda jau šypsojosi. – Bet kodėl tu visų pirma pasakei Maiklui?
- Jis su manimi per matematiką sėdi. Tada sumąsčiau ir papasakojau. O Todas galėtų iš jo ką nors sužinoti, mat tada jis sėdi su juo...
- O..Tokiam reikalui aš net sutikčiau būti jo mergina.- Staiga Čarlis sustojo ir pasižiūrėjo į ją. Ji pirma nustebo, tada išsišiepė. – Pajuokavau!

įdomu,bet jau ne taip kaip pirmą kartą

mmm... ne taip gal padaviau ;D

Gal
Tu online skype ???

tipo jo bet tuoj nebūsiu nes išeisiu ;D

Aišku ....
Kur varysi ???

Buvau pas Ievutę ;D

Aišku.
Taigi lauksiu tęsinio tikiuosi dar [puikesnio...